Lars Kepler "Hipnotizuotojas"

Penktoji 2013-ųjų knygų iššūkio knyga.

Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau skeptiškai nusiteikusi prieš detektyvo žanrą - kaip taip gali būti tokio ažiotažo knygų pardavimai, kodėl jos perkamiausiųjų sąrašuose... Mano monologai besiklausančiajam tuo metu, būtų atrodę mažų mažiausiai makabriški ir kupini nepatyrimo (!). Gėda pripažinti, bet buvau teperskaičius gal tik vieną kitą detektyvą, o kad nesudomino - reiškia buvo abejotinos kilmės.. Iš tikrųjų, pilnam "atsijungimui" nuo aplinkos meilės romanas netinka - skaudančias širdies žaizdas drąsko tos visos meilės ir seilės; grožinis kūrinys, klasika - turėtų būti itin įtraukianti, o ne įvykių stumdymas iš vieno puslapio į kitą; na ir detektyvas - aš nemanau, kad įmanoma skaityti detektyvą, neįsigilinant, neatkreipiant dėmesio į detales, nesekant nusikaltėlio pėdsakais.... Man, su lyg keturračio pervažiuota širdimi, meilės romaną skaityti būtų koktu (švelniai pasakius), tad įsikimbu į detektyvus, kad atgauti pusiausvyrą ir negraužti savęs aklinoje tamsoje, kupinoje neigiamų minčių . Eilėje laukia antroji Lars Kepler rašyta knygą (trečiosios vis dar neįsigijau..), Tess Gerritsen pora knygų, Sharon Sala trilogija - pradžiai tiek ir pakaks, vis gi norėčiau knygų iššūkį pabaigti bent dviem trečdaliais iš sąrašo perskaitytų knygų, tad ir vien tik detektyvais apsikrauti nereikia...

Apie knygą. Gėda pelėda man, perskaičiau prieš porą mėn. tačiau aprašau tik dabar.. Knygos apimtis dažniausiai išgąsdina dėl galimybės jos tiesiog neperskaityti, tačiau tokioms populiarioms knygoms tai visiškai negręsia. Jei jau sugebėdavau vakarais po 100psl perskaityti vienu prisėdimu, tai daug reiškia, nes jei knyga neįdomi - nejučia imu skaičiuoti puslapius, kiek liko iki skyriaus pabaigos/iki pačios knygos pabaigos. Beskaitant būdavo ir kraupu, ir baisu, ir norėjosi tiesiog įsikąst į krumplius, nes knygos įvykių įtampa mane užvaldydavo visais šimtu procentų. O gal ir daugiau. Kartais ir su baime imdavau, nes reikdavo skaityti situacijų kulminacijas, kurios būdavo greitai besiplėtojančios.

Bet kam, kuris dar nėra skaitęs šios - visiškai rimtai rekomenduoju - įvykių gausybė, pradžioje pasipila daug veikėjų, tad nori nenori turi gilintis ir nepamiršti svarbių detalių. O kur dar knygos teikiama galimybė atpalaiduoti save ir protą nuo darbų..