Tadas Blinda. Pradžia (2011)

Lietuvos kino pramonė nėra ypatingai išplėtota, taigi, kiekvienas pilno metražo filmas, kurtas mūsų tautiečių pasitinkamas su ovacijomis. Praėjo 2mėn po didžiosios premjeros, o kino salėse vis dar gausu atėjusiųjų pažiūrėti šio filmo. Būtent ir aš norėjau pamatyti šį lietuviškojo kino šedevrą, juk iš patriotizmo reikia tai pamatyti.
Kažkaip keistai pasirodė, kad istorija nemažai panaši į "Robino Hudo", tik aišku abu herojai kovojo dėl skirtingų tikslų. O šiaip aktorių vaidyba labai gera ir įtikinama, ypač tas dalykas, kad pagrindinio vaidmens atlikėju buvo daininkas Mantas Jankavičius. Manau, kad su gera komanda ir neprofesionaliam aktoriui viskas pavyksta tobulai.
man įdomiausia buvo žiūrėti kaip atkurtas laikmetis, drabužiai, kalba, nes visas scenarijus ir taip buvo gana nuspėjamas, maždaug.
Ir vis dėl to, džiaugiuosi, kad mūsų kino profesionalai susivienijo ir sukūrė mums filmą, kuris primena mūsų protėvių laikus ir istorijas, juk tautai labai svarbu išlaikyti savo tapatumą, išskirtinumą, pažinoti savo praeitį. Ir kūrėjams pavyko - visa Lietuva ūžė kaip bičių avilys apie šį filmą.

Mano įvertinimas: 9/10
Režisierius: Donatas Ulvydas
Vaidina: Mantas Jankavičius, Donatas Banionis, Tatjana Liutajeva, Agnė Ditkovskytė, Dainius Kazlauskas, Antanas Šurna, Vidas Petkevičius, Jokūbas Bareikis ir kt.

Filmo aprašymas:
1861-ieji, carinė Lietuva.
Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinės intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis, kurioms vadovauja iš Sankt Peterburgo atsiųstas jaunas intrigantas, caro kariuomenės karininkas Janekas. Įsisukusios istorijos girnos įtraukia ir taikius baudžiauninkus, ir praeities vaiduoklių kankinamą dvarininką Bernardą Gruinių ir jo gražiąją dukterį Kristiną.
Į veiksmų sūkurį netyčiom patekusiam Tadui tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už mylimų žmonių gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, Tadas atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Kova už laisvę, teisingumą ir meilę prasideda. Taip gimsta legenda apie Tadą Blindą.
Pirmo ryškumo žvaigždės, kovos už savo ir kitų laisvę istorija, nuotykiai, jumoras ir aistra susipins šiame bene labiausiai laukiamame lietuviškame kino filme.

Taip pat įdedu įvairias foto iš šio filmo bei žurnalo "Iq.The Economist" aprašymą. (Filmo foto radau internete, o žurnalo ištraukas fotografavau pati).

Dita Von Teese

Esu šio tinklaraščio sekėja, ir šiandien ta mergina paskelbė savo skenuotų nuotraukų iš knygos su Ditos
Von Teese namais ir jos fotosesija. Man ši šokėja patinka, taigi skubu susidėti nuotraukas į šį skaitmeninį archyvą.

Scanned photos from here

Laima nr.11 (218)

Jau perskaitytas ir nekantrauju naujo numerio. Taip pat su žurnalu buvo naujas priedas "Aš laukiuosi". Toms, kurioms tai aktualu.

Taip pat įdedu turinį, redakcijos vedamąjį bei man labiausiai įstrigusį straipsnelį.

Skenuota: mano. (Paspausti ant paveikslėlio, kad taptų didesnis)

Edith Wharton "Nekaltybės amžius"

Labai seniai troškau šią knygą perskaityti, maniau, kad ši knyga - tai įspūdingas, istorinis romanas, o perskaičius nusivyliau.. Galbūt ir todėl šiai knygai mano rankose nepasisekė, kad ją skaičiau po "Kvepalai.Vieno žudiko istorija", nes norėjosi kvapą gniaužiančių įvykių bei istorijų, o šioje knygoje tebuvo lengvas skaitalas, kurį įveikti prireikė didelių pastangų prisėsti ir perskaityti. Ir apimtis gana didelė, tačiau pabaigoje labai greitai atskleidžiama kulminacija ir visiškai nebuvau suintriguota, nes didelė dalis istorijos pabaigos palikta nuspėti skaitytojui.

Anotacija:

XIX amžiaus pabaiga. Niujorkas. Mitais apipintas laikas- „nekaltybės amžius“. Kupinas draudimų ir veidmainystės, bet skatinęs atidžiai įsiklausyti į save ir į kitą žmogų.

Niulandas Arčeris, turtingos ir garbingos Niujorko šeimos atžala, rengiasi vesti visais atžvilgiais jam tinkamą nuotaką, gražuolę Mėją Veland. Planus sujaukia iš Europos sugrįžusi Mėjos pusseserė grafienė Elena Olenska. Netikėtai įsiplieskia neįmanoma aistra, Niulandą drasko prieštaringi jausmai: meilė šiai aukštuomenės normų nepaisančiai moteriai ir aplinkos bei tradicijų primesta pareiga šeimai.

Sudėtingų personažų meistras, garsus JAV kino režisierius Martinas Scorsesė 1993 metais Edith Wharton romaną „Nekaltybės amžius“ subtiliai perkėlė į ekraną.

 

Apie autorių:

Amerikiečių literatūros klasikė Edith Wharton (1862–1937) buvo įvairiapusė asmenybė – pripažinta kraštovaizdžio architektė ir interjero dizainerė, rašanti eilėraščius, apsakymus, apysakas, romanus ir publicistinius straipsnius. Ji – pirmoji moteris, už romaną „Nekaltybės amžius“ pelniusi prestižinę Pulitzerio literatūros premiją. Ilgą laiką, iki pat mirties, rašytoja gyveno Prancūzijoje, kur aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Edith Wharton buvo pirmoji moteris, apdovanota Prancūzijos garbės legiono kavalieriaus ordinu.

 

Įvertinimas: 5/10

Kaina: Iš bibliotekos

Leidimo metai: 2008



George Orwell. Gyvulių ūkis

Šią knygą skaičiau, nes dažnai dauguma rekomenduodavo ir patardavo perskaityti, ar tiesiog būdavo užvedama diskusija apie šią knygą. Nesigailiu, kad perskaičiau, ši knyga praplėtė akiratį, tačiau asmeniškai didesnio įspūdžio nepaliko, nebent pasitenkinimas, kad esu perskaičiusi šią knygą ir nebebijosiu diskutuoti.

Anotacija:
„Gyvulių ūkis" – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.

„Tai knyga visiems, kiekvienam paprastam žmogui, jos ryškis nepriblėsęs ir po penkiasdešimties metų“* Ruth Rendell, Daily Telegraph, Books of the Century

„Pasakojimas apie revoliuciją, pasukusią šunkeliais – ir apie tai, kaip puikiai buvo pateisinamas kiekvienas būsimas jos pradinės doktrinos iškraipymo žingsnis“, – rašė Orvelas pratarmėje pirmajam Gyvulių ūkio leidimui 1945-aisiais. Orvelas sukūrė šį romaną 1943-ųjų pabaigoje, bet jis vos neliko neišspausdintas. Dėl to, kad čia įnirtingai buvo puolamas Stalinas, leidėjai vienas po kito atsisakydavo knygos. Orvelo paprasta, tragiška pasakėčia apie tai, kas nutinka, kai gyvuliai išveja poną Džonsą ir mėgina tvarkytis ūkyje patys, jau tapo pasaulinio garso klasika.

Apie autorių:
Čia

Įvertinimas: 7/10
Kaina: Iš bibliotekos
Leidimo metai: 1991

Patrick Süskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“

Šią knygą perskaičiau per porą ar trejetą prisėdimų. Turiu pasakyti, kad tai neįtikėtinai įdomi, prikaustanti, sukrečianti ir nepaleidžianti knygą. Dar ir po kelių mėnesių vis aikčiojau dėl šios knygos, o kitų skaitymas vienareikšmiškai nublankdavo prieš šio rašytojo šedevrą. Nors ir nesu detektyvų ar kitokių kriminalinių istorijų mėgėja, manau, perskaičius šią knygą, mano skaitomų knygų sąrašas pasipildė dar vienu žanru.

Knygos anotacija iš čia :

1985 metais į vokiečių literatūrą įžengė išgama žudikas Žanas Batistas Grenujis, neregėtas Patricko Süskindo romano “Kvepalai” herojus. Rašytojas pasakoja genialaus parfumerio istoriją, įvykusią XVIII a. Prancūzijoje. Negailėdamas spalvų, kvapų ir detalių vaizduoja ano meto tikrovę ir reto, įdomaus amato subtilybes. Tačiau tei ne istorinis romanas. Tai netikėtas, pasakiškas, be galo įtaigus ir todėl juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykantą, meilės priešybę, – kupinas fantazijos ir sąmojo, parašytas su tiesiog šiurpą keliančiu įkvėpimu. Ne veltui ši knyga daugelį metų be pertraukos buvo viena iš labiausiai skaitomų pasaulyje, išversta į dešimtis kalbų. Ji iš tiesų kitokia negu viskas, kas skaityta iki šiol.

Apie autorių:

Patrikas Süskindas, vienas populiariausių šių dienų vokiečių rašytojų, gimė 1949 m. Ambache žurnalisto ir rašytojo Vilhelmo Emanuelio Süskindo šeimoje. Studijavo istoriją Miunchene. 1981 m. debiutavo kaip pjesės teatrui Kontrabosas autorius. Jo istorinis romanas Kvepalai (1985) sulaukė pasaulinio pripažinimo, devynerius metus išsilaikė bestselerių sąrašuose, išverstas į 42 kalbas, 2006 m. buvo ekranizacijos premjera. Kartu su žymiu režisieriumi Helmutu Diegliu rašo scenarijus televizijos serialams ir kino filmams. Populiarūs ir jo apsakymai Balandis (1987), Pono Zumerio istorija (1991), Trys istorijos (1995). Apie autoriaus gyvenimą žinoma nedaug, jis vengia viešumos ir literatūrinio šurmulio, atsisakė įvairių premijų, yra davęs vos keletą interviu.

 

Įvertinimas :10/10
Kaina: Iš bibliotekos

Vardadienis, skaitalai ir dar nesibaigęs penktadienis

Šiandien mano vardadienis, kurio nešvenčiu :D
O ta proga, kad penktadienis, atsipalaiduoju skaitydama ir galų gale - penktadienis dar nesibaigė, dar daug ką nuveiksiu :)
Dar truputį noriu pasisakyti apie šį žurnalą. Perku retai, gal ir daugių daugiausiai įsigiju 2 numerius per metus, tačiau kiekvieną kartą jį atrandu naujai. Gal dėl to, kad mano amžius keičiasi ir vis labiau intelektualėju, o galbūt šio žurnalo kūrybinė grupė stengiasi daugiau ir būna geresni rezultatai. Net kartais pagalvoju, kad šis žurnalas turėtų būti mano must have kiekvieną mėnesį, tačiau vis susilaikau :DD Šiame žurnale randu daug ir įvairių pamokančių, įkvepiančių istorijų ir daug daugiau visko nei kituose žurnaluose. Matyt keičiuosi. O pokyčiai kartais į gerą... :)
Geros likusios dienos ;)

Raudonos akcentai interjere

Nusprendžiau paieškoti interjerų, kuriuose vienaip ar kitaip vyrauja raudona spalva. Tačiau pati savame interjere naudočiau tik vieną raudoną akcentą, nes vien raudona ar daug raudonos jau būtų per daug, kad ir kaip patiktų man ši spalva. Visose nuotraukose sienų spalva raudona, mano manymu tiek per daug, nes ryškumas net akį rėžia, gražu būtų viena siena raudona kaip akcentas visame kambaryje, tačiau ir ją turėtų nugesinti dramblio kaulo spalva, šviesiai ruda. Man šie interjerai tikrai gražūs, bet raudonos kasdieniniame gyvenime būtų tikrai per daug...
Nuotraukos iš čia.